m.i.a – born free from EL NINO on Vimeo.




Štai dar vienas veikėjas iš serijos tų, kurie savanoriškai implantuojasi čipus sau po oda. Kolkas ne toks dažnas atvėjis, bet judama aiškia krtyptimi.


Non violence as a political action technique can be used for anything. During the 1980s, NATO drew its attention on its possible use to organize the Resistance in Europe after the invasion of the Red Army. It’s been 15 years since CIA began using it to overthrow inflexible governments without provoking international outrage, and its ideological façade is philosopher Gene Sharp’s Albert Einstein Institution. Voltaire Network reveals its amazing activity, from Lithuania to Serbia, Venezuela and Ukraine.

Unknown to the public, Gene Sharp formulated a theory on non violence as a political weapon. Also he first helped NATO and then CIA train the leaders of the soft coups of the last 15 years. Since the 50s, Gene Sharp studied Henry D. Thoreau and Mohandas K. Gandhi’s theory of civil disobedience. For these authors, obedience and disobedience were religious and moral matters, not political ones. However, to preach had political consequences; what could be considered an aim could be perceived as a mean. Civil disobedience can be considered then as a political, even military, action technique.

In 1983, Sharp designed the Non Violent Sanctions Program in the Center for International Affairs of Harvard University where he did some social sciences studies on the possible use of civil disobedience by Western Europe population in case of a military invasion carried out by the troops of the Warsaw Pact. At the same time, he founded in Boston the Albert Einstein Institution with the double purpose of financing his own researches and applying his own models to specific situations. In 1985, he published a book titled “Making Europe Unconquerable “ [1] whose second edition included a preface by George Kennan, the Father of the Cold War. In 1987, the association was funded by the U.S. Institute for Peace and hosted seminars to instruct its allies on defense based on civil disobedience. General Fricaud-Chagnaud, on his part, introduced his “civil deterrence“ concept at the Foundation of National Defense Studies. [2]

General Edward B. Atkeson, well-known by CIA director, [3] incorporated the Institute to the American interference stay-behind network in allied States. To focus on the moral issues of an action helped to avoid all doubts on the legitimacy of an action. Therefore, non violence, recognized as good-natured and assimilated to democracy, offered a suitable aspect to antidemocratic secret actions.

n 1989, when the Albert Institution became well known, Gene Sharp began to advice anticommunist movements. He participated in the establishment of Burma’s Democratic Alliance – a coalition of notable anticommunists that quickly joined the military government – and Taiwan’s Progressive Democratic Party – which favored the independence of the island from communist China, something U.S. officially opposed. He also unified the Tibetan opposition under Dalai Lama and tried to form a dissident group within PLO so that Palestinian nationalists would stop terrorism [4] (he made the necessary arrangements with Colonel Reuven Gal, [5] director of the Psychological Action division of the Israeli armed forces, to train them secretly in the American Embassy in Tel Aviv).

When CIA realized how useful could the Albert Einstein Institution be, it brought Colonel Robert Helvey into play. An expert in clandestine actions and former dean of the Embassies’s Military Attachés Training School, “Bob“ took Gene Sharp to Burma to educate the opposition on the non violent strategy for criticizing the cruelest military junta of the world without questioning the system. By doing this, Helvey could identify the “good“ and the “bad“ opponents in a critical moment for Washington: the true opposition, led by Mrs. Suu Kyi, was labeled as a threat to the pro-American regimen.

«Bob’s» job was easily done. Since he was military attaché in Rangoon from 1983 to 1985 and helped to structure the dictatorship, he knew everybody. By playing a double game, Colonel Helvey simultaneously directed a classical action of military support to Karen resistance: by providing weapons and controlling a limited guerrilla, Washington wished, indeed, to maintain the military junta under pressure.

Since that moment, Sharp has always been present everywhere American interests are put at risk. In June 1989, he and his assistant, Bruce Jenkins, went to Beijing, two weeks before Tiananmen events. They were both expelled by Chinese authorities. In February 1990, the Albert Einstein Institution hosted a Conference on Non Violent Sanctions that brought together 185 experts of 16 countries under Colonels Robert Helvey and Reuven Gal. This marked the beginning of an international anticommunist crusade to involve peoples in non violent action.

Professor Thomas Schelling, [6] well known economist and CIA consultant, joined the Administrative Council of the Institution whose official budget was still stable though it was also funded by the International Republican Institute (IRI), one of the four branches of the National Endowment for Democracy (NED/CIA). [7]

At the same time, Baltic countries proclaimed their independence but, after a test of endurance with Mijail Gorbatchov, they postponed their decision for 2 or 3 years to negotiate their terms. In October 1990, Gene Sharp and his team traveled to Sweden and trained several Lithuanian politicians in the organization of a popular resistance against the Red Army. Months later, in May 1991, when the crisis broke out and Gorbatchov deployed his special forces; Gene Sharp was the adviser of Sajudis separatist party (Perestroika Initiative Group) and remained close to Vytautas Landsbergis. In June 1992, independent Lithuania Minister of Defense, Audrius Butkevicius, hosted a symposium to thank Albert Einstein Institution’s key role during the independence process of the Baltic countries.

When the U.S began its rearmament in 1998, [8] the Albert Einstein Institution became part of an expansionist strategy. It provided ideology and technique to Otpor («Resistance»), a group of Slobodan Milosevic’s young opponents. Simultaneously, it intervened in Kosovo province to train Ibrahim Rugova’s LDK, but it turned useless for Washington during the Kosovo war. Then, Otpor quickly became a choice to overthrow Milosevic who was very popular for resisting NATO. Colonel Helvey trained Otpor’s leaders through seminars hosted at Hilton Hotel in Budapest. Money was not a problem to overthrow Europe’s last communist government. The person in charge of commanding the operation was agent Paul B. McCarthy, discreetly settled at Moskva hotel in Belgrade until Milosevic’s resignation in October 2000.

In September 2002, Gene Sharp went to The Hague to train the members of the Iraqi National Council who were preparing themselves to return to Iraq, along with the American army.

In September 2003, it was also the Albert Einstein Institution who advised the opposition to question the electoral results and go on demonstrations to force Eduard Shevardnadze’s resignation [9] during the «revolution» of the roses in Georgia.

When the CIA-organized-coup against Venezuela failed in April 2002, the State Department counted again on the Albert Einstein Institution which advised the owners of enterprises during the organization of the revocatory referendum against President Hugo Chávez. Gene Sharp and his team led the leaders of Súmate during the demonstrations of August 2004. As done before, the only thing they had to do was questioning the electoral results and demanding the resignation of the president. They managed to get the bourgeoisie out in the street but Chavez’s popular government was to strong. All in all, international observers had no other choice but to recognize Hugo Chávez’s victory.

Gene Sharp failed in Belarus and Zimbabwe for he could not recruit and train in the proper time the necessary amount of demonstrators. During the orange «revolution» in November 2004, [10] we met again with Colonel Robert Helvey in Kiev. Finally, we must point out that the Albert Einstein Institution has begun to train Iranian agitators

But, why Albert Einstein? It is an unsuspicious name. Gene Sharp’s first book on Gandhi’s methods began with a preface signed by Albert Einstein, though the book was written in 1960, five years after the genius’s death. Therefore, Albert Einstein did not write anything for Sharp’s work. All that Sharp did was reproducing an article on non violence written by the scientist.

Attached documents CORRECTIONS-2

Thierry Meyssan

Šaltinis: http://www.voltairenet.org/The-Albert-Einstein-Institution


čia dvi Gene Sharp’o knygutės lietuvių kalba iš aukščiau minėto Albert Einstein Institution:

Pilietinė Gynyba: Postmilitarinių ginklų sistema

Savarankiška Gynyba Be Bankroto Ir Be Karo

Istorija, papasakota per Italijos radiją, apie nesibaigiančią revoliuciją Islandijoje, yra ryškus pavizdys to, kiek mažai mums pasakoja mūsų masinės informacijos priemonės.

2008 metais, finansinės krizės pradžioje, Islandija bankrutavo tiesiogine šio žodžio prasme. Apie to priežastis buvo pasakyta praslystant. Ir nuo tada ši mažai žinoma Europos Sąjungos narė, kaip sakoma, dingo iš radarų.

Kai vienai po kitos ES šalims gręsia bankrotas, kuris tuo pačiu kelia grėsmę eurui, ir kurio žlugimas turėtų pačių įvairiausių pasekmių visam pasauliui, paskutinis dalykas kurio norėtų valdžią turintys, yra tai, kad Islandija taptų pavyzdžiu kitoms šalims. Ir štai kodėl:

Penki gryno neoliberalinio režimo metai padarė Islandiją (320 tūkst. gyventojų), viena turtingiausių šalių pasaulyje. 2003 m. visi šalies bankai buvo privatizuoti, norint pritraukti užsienio investuotojus, jiems buvo pasiūlyta internetinė bankininkystė,  ir mažiausiomis sąnaudomis pasiūlyta gana didelė investicijų grąža. Sąskaitos, pavadintos IceSave, pritraukė gausybę investuotojų iš Olandijos ir Jungtinės Karalystės. Tačiau su investicijų augimu, augo ir bankų užsienio skola. 2003 m. Islandijos skola sudarė 200 procentų jos BNP, o 2007 m. jau 900 procentų. 2008 ujų pasaulinė finansinė krizė Islandijai tapo mirtinu smūgiu. Trys pagrindiniai Islandijos bankai – Landbanki, Kapthing ir Glitnir buvo nacionalizuoti, o krona nuvertėjo 83 procentais, euro atžvilgiu. Metų pabaigoje Islandija paskelbė bankrotą.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, bet panaudojant tiesioginės demokratijos procesus, krizė islandus atvedė prie savo suvenerių teisių susigrąžinimo ir naujos konstitucijos, nors tai  ir buvo pasiekta per skausmą.

Socialdemokratų koalicijos vyriausybės ministras pirmininkas Geiras Haarde vedė derybas dėl 2.1 milijardo dolerių paskolos prie kurios šiaurės šalys pridėjo dar 2,5  milijardo. Tačiau tarptautinė finansų bendrija vistiek spaudė Islandiją imtis drastiškų priemonių. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir ES šia skola norėjo pasiimti sau, teigdami, kad tai vienintelis būdas Islandijai atsiskaityti su Olandija ir Britanija.

Protestai ir riaušės tęsėsi ir toliau, galų gale tai privertė vyriausybę atsistatydinti. Rinkimai buvo perkelti iki 2009 m. balandžio mėn. ko pasekoje į valdžią atėjo kairioji koalicija, kuri pasmerkė neoliberalinės ekonomikos sistemą, bet iškart pasidavė reikalavimams Islandijai padengti skolą, skolos suma sudarė apie tris su puse milijardo eurų. Norint padengt šią, privačių asmenų skolą, kiekvienas Islandijos gyventojas 15 metų būtų  mokėjas po 100 eurų kiekvieną mėnesį. Tai ir buvo ta kibirkštis…

Tai kas įvyko vėliau, buvo ekstraordinaru. Nuomonė, kad piliečiai turi mokėti už finansinės monopolijos klaidas, kad visa šalis turi mokėti duoklę tam, kad padengt privačias  kažkieno skolas, pakeitė santykius tarp politinių institucijų ir piliečių, ir galų gale privertė  Islandijos lyderius stoti į savo rinkejų pusę. Valstybės vadovas Ólafur Ragnar Grímsson atsisakė ratifikuoti įstatymą, priversiantį Islandijos gyventojus būti atsakingais už bankininkų skolas, ir sutiko sušaukti referendumą.

Savaime aišku, po to tarptautinė bendruomenė tik padidino spaudimą Islandijai. Britanija ir Olandija grąsino žiauriomis represijomis, kurios izoliuos šalį. O kai islandai susirinko pareikšt savo nuomonę referendume, TVF grąsino sustabdysiantys bet kokią savo pagalbą šaliai. Britanijos vyriausybė pagrąsino įšaldyti visas  kaupiamasias ir einamasias sąskaitas islandams. Kaip sako Grimssonas: “Mums buvo pasakyta, kad jei mes nepriimsime tarptautinės bendruomenės sąlygų, tapsime Šiaurės Kuba. Bet jei mes būtume sutike, taptume Šiaurės Haičiu.“

2010 m. kovo referendume, 93 proc balsavusių pasisakė prieš skolų mokėjimą. TVF iš karto užšaldė kreditavimą Islandijai. Tačiau revoliucijos (apie kurią beveik neskelbė mainstream’inė žiniasklaida) tai neįbaugino. Su įpykusių piliečių pagalba, vyriausybė iniciavo civilinius ir baudžiamuosius ieškinius prieš asmenis, atsakingus dėl krizės. Interpolas išdavė tarptautinį arešto orderį sulaikyti buvusį Kaupthing banko prezidentą Sigurdur Einarsson. O kiti susiję bankininkai bėgo iš šalies.

Tačiau tai pasiekę islandai nesustojo. Jie nusprendė priimti naują konstituciją, kuri išlaisvintų šalį iš tarptautinių finansų ir virtualių pinigų.

Kad parašytų naują konstituciją Islandijos žmonės išrinko 25 piliečius iš 522 suaugusiūjų, nepriklausančių nei vienai politinei partijai, kurie turėjo būti rekomenduoti mažiausia 30-ies piliečių. Šis dokumentas buvo ne saujalės politikų darbu, o buvo parašytas internete. Steigiamieji posėdžiai vyko online, piliečiai galėjo palikti savo pastabas, ir teikti pasiūlymus, taip savo akimis matydami, kaip jų konstitucija įgauna formą. Konstitucija, kuri galiausiai gimė dėka tokio žmonių dalyvavimo, bus pateikta parlamento patvirtinimui, po ateinančių rinkimų.

Šiandien tie patys sprendimai siūlomi ir kitoms tautoms. Graikijos žmonėms sakoma, kad jų valstybinio sektoriaus privatizavimas yra vienintelė išeitis. Tas pats gręsia italams, ispanams ir portugalams.

Tegu pažvelgia į Islandiją. Į jų atsisakymą paklusti tarptautiniam interesam, kai maža šalis, garsiai ir aiškiai pareiškė, kad jų tauta yra suvereni.

Štai kodėl Islandijos nėra žiniose.

šaltinis: http://mixednews.ru

Dokumentą galite pažiūreti ir išsisaugoti is čia: Joint Non-Lethal Weapons Directorate